Trumpa apžvalga apie užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje

Bendras Lietuvos teisės apibūdinimas

Lietuvos Respublika yra demokratinė, pasaulietinė teisinė valstybė. 2004 m. Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), todėl kartu su kitomis 26 ES valstybėmis narėmis ji užtikrina asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvę savo ir Sąjungos teritorijoje. Lietuvai svarbios kiekvieno žmogaus teisės, todėl šalis yra prisijungusi prie svarbiausių tarptautinių organizacijų, įskaitant pasaulines (Jungtinės Tautos) ir regionines (Europos Taryba).

Konstitucija

Konstitucija yra svarbiausias, aukščiausios teisinės galios Lietuvos Respublikos įstatymas. Joks kitas įstatymas ar teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Kiekvienas žmogus, įskaitant ir užsieniečius, gali ginti savo teises teisme, tiesiogiai remdamasis Konstitucija. Netgi tada, kai trūksta kokio nors įstatymo, arba koks nors klausimas teisiškai nėra apibrėžtas, arba yra neaiškus, teismai privalo remdamiesi Konstitucija ir jos principais tokius atvejus teisingai išspręsti. Todėl kiekvienam svarbu susipažinti su šiuo dokumentu: LR Konstitucija.

Kas yra įstatymai

Svarbiausi visuomenės ir valstybės klausimai sprendžiami įstatymais, kuriuos leidžia parlamentas – Seimas. Įstatymai privalomi visiems – tiek eiliniam žmogui, tiek pareigūnams ir institucijoms, jų nesilaikant kyla teisinė atsakomybė ir gali būti taikoma teisėta prievarta. Jie privalomi ir tiems, kurie jų nežino, todėl būtina gerai juos išmanyti, bent jau savo veiklos srityje.

Įstatymų ginčijimas kreipiantis į Konstitucinį Teismą

Būna atvejų, kai ir įstatymas galbūt nėra teisingas, gali pažeisti žmogaus teises. Kiekvienas asmuo, įskaitant užsieniečius, gali pagal nustatytas sąlygas kreiptis į Konstitucinį Teismą individualiu skundu ir įrodinėti, kad įstatymas galimai neatitinka Konstitucijos (žr. Konstitucinio Teismo įstatymo 65 str.)

Taisyklės, kurios pagal galią yra žemiau įstatymų

Įstatymai nustato pagrindines taisykles, kaip reguliuoti žmonių, įmonių, institucijų, valstybės gyvenimą. Tuomet kitos institucijos – vykdomoji valdžia, savivaldos organai ir kt. – gali priiminėti kitas taisykles, kurios smulkiau nustato, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymus atskirose situacijose. Tokiu būdu Vyriausybė priima nutarimus, Prezidentas – dekretus, ministrai – įsakymus, savivaldybės – sprendimus, tvarkas ir t.t. Joks institucijų priimtas sprendimas ar aktas negali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams. Svarbu įsidėmėti, kad joks įstatymus įgyvendinantis aktas (kuris nėra įstatymas) negali nustatyti naujų pareigų ar ypatingų reikalavimų žmogui, jeigu jų nėra nustatyta įstatyme. Todėl bet kokia taisyklė, kuri yra griežtesnė už įstatymą, arba nustato per daug reikalavimų (lyginant su įstatymu), gali būti ginčijama teisme kaip neteisėta.

Kur surasti tikrą ir galiojantį Lietuvos teisės tekstą

Kas nežino, kas parašyta įstatyme, tas nežino ir savo teisių bei pareigų. Nežinantį žmogų lengva apgauti ir suklaidinti. Tačiau nusprendus pasidomėti teisės aktais, svarbu surasti būtent galiojantį tekstą, kuris yra tikras, patikimas. Internete galima rasti daug netikrų, pasenusių, nebegaliojančių ar net suklastotų dalykų. Pasirėmus negaliojančia taisykle, galima stipriai nukentėti. Lietuvos teisė yra labai skaitmenizuota, todėl daugumą svarbiausių dalykų galima atlikti per oficialias valstybės sistemas.

Teisės aktų registras ir kaip juo naudotis

Oficialiame elektroniniame Lietuvos Respublikos teisės aktų registre (https://e-tar.lt/) galima rasti visus įstatymus ir paskelbtus kitus teisės aktus. Tik šioje sistemoje esantys dokumentai yra oficialūs ir patvirtinti, ir tik jais reikėtų remtis. Suradus reikiamą įstatymą ar kitą teisės aktą, svarbu įsitikinti, kad tai jo vėliausia, galiojanti redakcija – paprastai tam užtenka paspausti ant mėlynos nuorodos šalia teisės akto pavadinimo „galiojanti suvestinė redakcija“, pvz.:

Teismų sprendimų ir tvarkaraščių paieška

Visi Lietuvos teismų sprendimai skelbiami oficialioje sistemoje LITEKO. Jeigu turite bylos numerį, pakanka į paieškos laukelį suvesti tik jį. Esant poreikiui galite naudotis ir detalia paieška pagal raktinius žodžius, pagal atitinkamo įstatymo straipsnių numerius. Teismų sprendimų skaitymas labai svarbus – galbūt pavyks rasti situaciją, kuri panaši į Jūsų dabartinę. Taip žinosite, kaip elgtis ir kokia Jūsų problemos baigtis tikėtina, jeigu kreiptumėtės į teismą. Tačiau visais atvejais visgi rekomenduotina pasitarti su teisininkais.

Jeigu Jums reikia dalyvauti teismo posėdyje, LITEKO sistemos skyriuje „Vieša tvarkaraščių paieška“ galite surasti, kur ir kada vyks Jus dominančios bylos teismo posėdis. Visgi esant bet kokioms abejonėms rekomenduotina visuomet pasiskambinti į atitinkamo teismo raštinę. Paprastai aptarnavimas vykdomas oficialia lietuvių kalba, todėl rekomenduotina paprašyti, kad skambintų lietuviškai kalbantis asmuo, geriausia – teisininkas.

Svarbios elektroninės informacinės ir paslaugų sistemos

Registrų centro sistemos

Daugybė įvairių kasdienių paslaugų ir informacinių poreikių gali būti patenkinti skaitmeninėje erdvėje. Tai apima ir gyventojų adreso deklaravimą, ir nuosavybės registravimą, juridinių asmenų, įskaitant įmonių, registravimą ir veiklą, įgaliojimus, įvairių pažymų išdavimą ir t.t. Tiek Lietuvos pilietis(-ė), tiek užsienietis(-ė), kuriam Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka yra išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, turintis internetinės bankininkystės prisijungimą, elektroninį parašą arba mobilų parašą, Registrų centro savitarnoje gali naudotis įvairiausiomis paslaugomis savarankšikai, neišeidamas iš namų.

MIGRIS sistema migracijos klausimams

Užsieniečiams ir piliečiams daugumą su migracija susijusių klausimų, įskaitant dokumentų pateikimą, užsakymą, vizitų rezervavimą, galima išspręsti elektroninėje erdvėje, sistemoje MIGRIS. Ši sistema skirta ir klausimams, susijusiems su leidimais gyventi, vizomis, prieglobsčių prašymais ir kt.

Kitos elektroninės paslaugų sistemos

Lietuvoje dauguma oficialių paslaugų yra perkelta į elektroninę erdvę, taigi galima išvengti perteklinio vykimo į institucijas, daugumą dalykų galima sutvarkyti netgi nebūnant Lietuvoje. Pavyzdžiui, civilinės ir administracinės bylos nagrinėjamos naudojantis teismų Elektroninių paslaugų portalu (teismui leidus, netgi posėdžiuose galima dalyvauti nuotoliu per ZOOM programą). Registruotis pas gydytojus, valdyti savo sveikatos paslaugas ir rasti visą medicininę informaciją galima per elektroninį portalą esveikata.lt. Daugybė įvairių kasdienių paslaugų, kurias teikia savivaldybės, taip pat galima gauti per elektronines sistemas (pvz., Vilniaus elektroninių paslaugų portalas). Daugelį kitų klausimų galite išspręsti per oficialią elektroninę „Valdžios vartų“ sistemą.

Elektroninis parašas ir šiuolaikinių technologijų taikymas įgyvendinant savo teises

Lietuvoje daugumą savo klausimų galite išspręsti neišeidami iš namų, per nuotolį, netgi nebūdami Lietuvoje. Dokumentus galima nusiųsti bet kokiam kitam asmeniui, įmonei, institucijai tiesiog elektroniniu paštu. Tačiau tam, kad tokie dokumentai oficialiai galiotų ir būtų laikomi pasirašytais, būtina juos patvirtinti kvalifikuotu elektroniniu parašu. Remiantis ES teise, tokie elektroniniai parašai prilygsta originaliems, uždėtiems ranka ant popieriaus. Elektroninio parašo sistemų būna įvairių – galite įsigyti tokio parašo galimybę tiek per bankus, tiek per mobiliojo ryšio paslaugų teikėjus (mobilusis parašas), tiek gaudami asmens dokumentus Lietuvoje (juose paprastai įdiegta elektroninio parašo funkcija). Plačiau apie elektroninį parašą galite pasiskaityti, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos svetainėje.

Svarbiausios Lietuvos institucijos ir jų sistema

Įstatymų leidyba ir vykdymas

Lietuvoje įstatymus leidžia parlamentas, kuris vadinasi Seimas. Valstybės reprezentacinę funkciją atlieka, užsienio politiką formuoja Prezidentas. Įstatymus įgyvendina ir nacionalinę politiką formuoja Vyriausybė, kuriai pavaldi visa vykdomosios valdžios institucijų sistema.

Teismai ir teisėsauga

Nepriklausomai nuo kitų institucijų veikia teismai, į kuriuos galima kreiptis, jeigu manote, kad kiti asmenys ar institucijos pažeidžia Jūsų teises. Taip pat nepriklausomai veikia teisėsaugos institucijos – prokuratūra, policija ir kt.

Institucijos, padedančios spręsti problemą iki teismo

Kreipimasis į teismus, ypač pirmą kartą, žmonėms kelia baimę, stresą, nes iš anksto nežinoma, koks bus teismo proceso rezultatas, be to, atsiranda ir didelių išlaidų rizika, ypač pralaimėjus bylą. Todėl labai svarbu žinoti, jog prieš kreipiantis į teismus, galima pasinaudoti nemokamais procesais ir konsultacijomis kitose, neteisminėse valstybės įstaigose, kurios gali tiek išspręsti ginčą, tiek duoti patarimų.

Vartotojų ginčai

Pavyzdžiui, vartotojai gali kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

Piktnaudžiavimas valdžia ir biurokratizmas

Jeigu turite skundų dėl to, kaip veikia pareigūnai ar institucijos – galite kreiptis į ombudsmeno instituciją, kuri Lietuvoje vadinasi Seimo kontrolierių įstaiga.

Lygios galimybės ir diskriminacija

Dėl lygių galimybių užtikrinimo ir diskriminacijos atvejų galima kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.

Kitos institucijos

Institucijų yra daug, jų visų vardinti neverta, svarbu suprasti, kad kiekvienu atveju galima surasti atsakingą instituciją ir būtinai su ja konsultuotis prieš priimant sprendimą. O geriausia – susirasti ir teisininką, bet apie tai – tolesniuose skyreliuose.

Tarptautinės teisės taikymas Lietuvoje

Nors aukščiausią galią Lietuvoje turi Konstitucija, tačiau valstybė privalo laikytis ir tarptautinės teisės, kaip įpareigoja 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 str. Tai ypač svarbu užsieniečiams – jeigu kyla abejonių, ar nacionalinė teisė nepažeidžia jų teisių, ar nediskriminuoja, lyginant su vietos gyventojais ir piliečiais, ginčuose su institucijomis, ypač teismuose, visuomet galima remtis ir tarptautine teise (kai ji gali būti tiesiogiai taikoma).

Trumpai apie tarptautinę teisę

Lietuva dalyvauja tiek įvairiuose globaliuose susitarimuose (pvz., Jungtinių Tautų), tiek regioniniuose (pvz., tik Europos šalių apimtyje). Yra įvairių kitų daugiašalių ar dvišalių susitarimų, kurie taikomi tik tarp juos pasirašiusių dviejų ar keleto valstybių. Svarbu turėti omenyje, kad ne visos tarptautinės sutartys turi tiesioginį poveikį – kai kurioms iš jų būtina pirmiausia priimti nacionalinius įstatymus, kurie tas sutartis įgyvendina. Kai kuriais atvejais, kai Lietuva galbūt nesilaiko tarptautinės teisės, galima dėl to skųstis ir tarptautiniams teismams (vienas žinomiausių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, įsikūręs Strasbūre).

Svarbiausi žinotini tarptautinės teisės šaltiniai

Tarptautinė teisė yra gausi – apima tiek prekybinius, komercinius, tiek tarptautinio nusikalstamumo, tiek politinio ir ekonominio bendradarbiavimo klausimus, ir t.t. Tikėtina, kad užsieniečiams, kurie ketina dirbti ir gyventi Lietuvoje, labiausiai gali būti aktuali ta tarptautinės teisės dalis, kuri susijusi su žmogaus teisėmis, migracija ir užimtumu. Esmė ta, kad kartais žmogui gali būti nepriimtina, nepakankama, neteisinga tai, kaip jo situaciją sprendžia nacionalinė teisė – tuomet atsakymų galima paieškoti ir tarptautinėje.

Tarptautinė teisė žmogaus teisių srityje

Žmogaus teisių skirstymas į taip vadinamas „pirmosios kartos“ (pilietinės, politinės), „antrosios kartos“ (socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės) ir „trečiosios kartos“ (kolektyvinės teisės, pavyzdžiui, į sveiką aplinką, apsaugą nuo klimato kaitos, tarptautinį saugumą ir t.t.) vis labiau kritikuojamas dėl to, kad visos žmogaus teisės turėtų būti gerbiamos ir užtikrinamos vienodai, jų neskirstant į svarbesnes ir mažiau svarbias, kaip kad žmogaus negalima suskaidyti į gabalus. Vis dėlto kol kas tarptautinė teisė numato privalomus užtikrinimo mechanizmus daugiausia tik dėl pilietinių ir politinių teisių, o dėl likusių teisių apsiribojama tik rekomendacijomis ir raginimais, nes nėra sukurti priverstinio įgyvendinimo mechanizmai arba trūksta išteklių jų įgyvendinimui.

Pilietinės ir politinės teisės

Būtent dėl šių teisių galima individualia tvarka skųstis ir pasiekti privalomų sprendimų valstybės atžvilgiu. Europoje, taigi ir Lietuvoje, toks privalomas mechanizmas nustatytas pagal Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvenciją, o ją pažeidus skundus nagrinėja ir privalomus sprendimus priima teismas Strasbūre. Globaliame lygmenyje galioja Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, o pagal jį Lietuvai privalomus sprendimus gali priimti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas.

Socialinės ir ekonominės teisės

Šių teisių įgyvendinimas paprastai susijęs su valstybės finansiniais ištekliais, todėl ir nėra privalomų mechanizmų, nes laikoma, kad negalima vienodų standartų reikalauti iš valstybių, kurios nėra vienodai turtingos. Nors Jungtinių Tautų Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas nustato daug svarbių teisių (pvz., Pakto 6 str. įtvirtinta teisė į darbą, 11 str. – teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, įskaitant maistą, drabužius, būstą, nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą), tačiau joks privalomo jų užtikrinimo mechanizmas nesukurtas. Įkurtas Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas gali svarstyti bendrą situaciją, o jei valstybė yra prisijungusi prie Papildomo protokolo, – tai ir individualius pareiškimus, tačiau dėl jų priima tik rekomendacijas, kaip tobulinti ekonominę ir socialinę politiką, bet negali priimti privalomų valstybei sprendimų. Panašiai yra ir su kitomis konvencijomis, pvz., Moterų nediskriminavimo konvencija (CEDAW), Konvencija dėl asmenų su negalia teisių, ir kt., t.y. nėra sukurti jų užtikrinimo privalomų mechanizmų, todėl tokių konvencijų nuostatas galima naudoti kaip argumentą nacionaliniame teisme, bet tarptautiniai teismai jų atžvilgiu neturi privalomos kompetencijos.

Tarptautinė teisė darbo srityje

Šioje srityje situacija analogiška – tokių tarptautinės teisės šaltinių nuostatas galima pasitelkti įrodinėjant savo poziciją Lietuvos teismuose, tačiau tarptautinių institucijų, kurios galėtų priversti jų laikytis, kol kas nėra sukurta. Jų laikymasis yra valstybės reputacijos klausimas.

Jungtinių Tautų dokumentai

Konkrečiai užimtumo srityje paminėtina 1990 m. Konvencija dėl darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių apsaugos. Ji svarbi tuo, kad gali būti taikoma ir užsieniečiams, kurie tam tikrais atvejais galbūt negali naudotis Europos Sąjungos piliečiams garantuojamais teisiniais mechanizmais.

Tarptautinė darbo organizacija ir jos konvencijos

Pirmiausia paminėtina 1958 m. Konvencija, draudžianti diskriminaciją užimtumo ir įdarbinimo srityje. Tarptautinė darbo organizacija yra priėmusi didelį kiekį įvairių smulkesnių konvencijų darbo srityje, jų sąrašą galima rasti TDO svetainėje. Kiekvieną kartą svarbu įsitikinti, ar Lietuva yra prisijungusi prie konkrečios konvencijos, t.y. patikrinti ją ratifikavusių valstybių sąrašą (svetainės skyrius „Ratification of ILO conventions“).

Europos Tarybos sutartys

Europos Taryba yra regioninė organizacija, kurią sudaro šiuo metu 46 valstybės. Šioje sistemoje veikia ir gerai žinomas Strasbūro teismas. Be jau minėtos Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (kuri ir išsiskiria tuo, kad turi individualių skundų ir teismo sprendimų privalomo įgyvendinimo mechanizmą), galima remtis ir kitomis sutartimis, kurių sąrašą galima rasti Europos Tarybos svetainėje (Lietuva yra prisijungusi ne prie visų).

Europos Sąjungos teisės svarba

Europos Sąjunga (ES) yra išskirtinė, unikali regioninė organizacija, šiuo metu vienijanti 27 nares, įskaitant Lietuvą. Jos teisė turi viršenybę nacionalinės Lietuvos teisės atžvilgiu, todėl Lietuvos teismai privalo netaikyti Lietuvos įstatymų nuostatų, jeigu jos prieštarauja ES teisei.

Svarbiausi ES teisės bruožai ir šaltiniai

ES teisė skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro steigimo sutartys (Europos Sąjungos sutartis, Sutartis dėl ES veikimo, Europos branduolinės energijos bendrijos sutartis). Svarbu pabrėžti, kad pirminės teisės dalis taip pat yra ES pagrindinių teisių chartija, įtvirtinanti daugelį svarbių politinių, pilietinių, socialinių, ekonominių ir kitų teisių. Pirminė teisė yra aukščiausios galios, jai negali prieštarauti nei antrinė teisė, nei nacionalinė teisė. Tuo tarpu antrinę ES teisę sudaro įvairūs ES institucijų priimti privalomi aktai, dar vadinami europiniais įstatymais – reglamentai, direktyvos, sprendimai (nurodyti SESV 288 str.)

Svarbiausios ES institucijos

ES politikos svarbiausias kryptis formuoja Europos Vadovų Taryba. Europinių įstatymų leidybą inicijuoja Europos Komisija, kuri teikia įstatymų pasiūlymus (projektus), be to, užtikrina jau priimtų įstatymų tinkamą vykdymą. Komisijos pasiūlytus projektus pagal įprastinę procedūrą svarsto ir priima Europos Parlamentas kartu su Europos Taryba (nepainioti su Vadovų Taryba). ES Teisingumo Teismas tikrina, ar ES priimti teisės aktai yra teisėti, sprendžia valstybių narių ginčus su ES institucijomis, taip pat aiškina ES teisę, kai to prašo nacionaliniai teismai. Pats žmogus ar įmonė tiesiogiai kreiptis į ES teismą negali (išskyrus atvejus, kai ginčijami ES institucijų sprendimai, tiesiogiai turintys poveikį asmeniui).

Ką ES teisė reiškia Lietuvai ir darbuotojams

Darbuotojams svarbiausia tai, kad ES teisė užtikrina tiek steigimosi, tiek judėjimo ir darbo laisvę visoje Sąjungoje. Tačiau tokia laisvė užtikrinama tik ES piliečiams ir jų šeimos nariams. SES 3(2) str. nustatyta, kad Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones. Vadinasi, vienos ES valstybės pilietis gali laisvai atvykti ir dirbti kitoje ES valstybėje. Bet užsieniečiai keliauti ir dirbti gali pagal kitokią tvarką, kurią kiekviena valstybė nustato atskirai, kadangi ES teisės privalumai jiems nėra taikomi.

Svarbiausios ES teisės nuostatos dėl darbuotojų

Judėjimo ir darbo laisvė ES piliečiams

SESV 20 str. lemia, kad judėjimo ir kitas laisves turi tik ES piliečiai. Sutarties 45 str. įtvirtintas darbuotojų judėjimo laisvės principas, t.y. darbuotojai, esantys ES piliečiais, gali laisvai įsidarbinti kitoje ES šalyje, tuo tikslu į ją atvykti, gyventi, judėti. Nuostatas dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje detalizuoja Direktyva 2004/38/EB, Reglamentas (ES) Nr. 492/2011, Direktyva 2014/54/ES.

Užsieniečių komandiravimas

Kai į vieną ES šalį teisėtai atvyksta ir įsidarbina trečiųjų šalių pilietis(-ė), ji(s) darbdavio be apribojimų gali būti komandiruojamas į kitą ES šalį, ir negalima reikalauti iš tokių darbuotojų, kad jie gautų naujus leidimus dirbti komandiruotės valstybėje. Tokį aiškinimą patvirtina tiek ES Teisingumo Teismas (byla Vander Elst, Nr. C-43/93), tiek Direktyva (ES) 2018/957 dėl komandiravimo. Reglamentai (EB) Nr. 883/2004, (ES) Nr. 1231/2010 ir (EB) Nr. 987/2009 reikalauja, kad tokiems komandiruotiems darbuotojams iš trečiųjų šalių būtų taikomos ne prastesnės socialinės apsaugos sistemos nei ES piliečiams, judantiems Sąjungos viduje.

ES teisės privalumų netaikymas užsieniečiams

Ir nors komandiruotiems į kitą ES šalį darbuotojams naujo leidimo dirbti nebereikia, tačiau dėl leidimo gyventi kiekviena valstybė narė sprendžia atskirai. Taigi bendras principas tas, kad ES teisės garantuojamais privalumais gali naudotis tik ES piliečiai ir jų šeimos nariai, o asmenys iš trečiųjų šalių paprastai turi laikytis kiekvienos priimančios valstybės vidaus taisyklių. Apie tai, kokie reikalavimai keliami norint gyventi ir dirbti Lietuvoje, rašoma tolesniuose skyriuose.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir Mėlynoji kortelė

Galiausiai Direktyva (ES) 2021/1883 yra svarbi tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie siekia dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ir tuo pagrindu gauti ES mėlynąją kortelę, suteikiančią teisę gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje.

Užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje

Tam, kad užsienietis galėtų teisėtai dirbti Lietuvoje, jam taip pat reikia ir teisėtai atvykti į šalį. Tokio asmens įdarbinimas turi atitikti toliau išdėstytas sąlygas.

Koks asmuo laikomas užsieniečiu

Kadangi Lietuva yra ES narė, kitų ES šalių piliečiai Lietuvos atžvilgiu nelaikomi užsieniečiais, nes visi ES piliečiai naudojasi vieningos ES erdvės privalumais, laikant, kad Sąjungos vidaus sienų nėra. Kaip matyti iš Reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, judėjimo laisve naudojasi Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai (net jeigu jie yra trečiųjų asmenų piliečiai), taip pat tie trečiųjų šalių piliečiai ir jų šeimų nariai, kurie pagal Sąjungos bei jos valstybių narių ir tų trečiųjų šalių susitarimus naudojasi tokiomis pačiomis laisvo judėjimo teisėmis kaip Sąjungos piliečiai (Reglamento 2(5) str.) Nors Lietuvos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2 str. 32 d.) užsienietį apibrėžia kaip bet kokį asmenį, kuris nėra Lietuvos pilietis, visgi derinant šią sąvoką su ES teise reikėtų aiškinti, kad Lietuvos atžvilgiu užsienietis yra bet koks asmuo, kuris neturi ES pilietybės.

Užsieniečių įdarbinimo reikalavimai

Reikalavimai užsieniečių darbui nustatyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 57-63 straipsniuose. Jeigu užsienietis turi profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių atstovų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, tuomet jam nereikia papildomai gauti leidimo gyventi arba sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties darbo rinkos poreikiams. Tokiu atveju užsieniečiui gali būti išduodama nacionalinė viza (iki 1 metų) arba leidimas laikinai gyventi (iki 2 metų).

Pažymėtina, kad kol kas dėl geopolitinių aplinkybių ukrainiečių įdarbinimas yra kiek palengvintas (žr. Užimtumo tarnybos informaciją), tačiau sąlygos ir tvarka nuolat kinta, todėl rekomenduotina kaskart pasitarti su Migracijos departamentu. Detalesnė informacija pateikiama Migracijos departamento DUK skiltyje, ypač rekomenduotina susipažinti su Migracijos departamento atlikta išsamia atmintine.

Leidimas dirbti ir jo išdavimas

Darbdavys, norintis įdarbinti trečiųjų šalių pilietį, iki užsieniečio atvykimo į Lietuvą turi kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti, jeigu užsienietis:

• Atvyksta dirbti sezoninio darbo arba
• Yra trumpam komandiruojamas dirbti į Lietuvą.

Tokiu atveju užsienietis  turi atitikti nustatytas sąlygas gauti nacionalinę vizą (D).

Darbdavys pateikia Užimtumo tarnybai tokius dokumentus:

• Nustatytos formos prašymą;
• užsieniečio galiojančio kelionės dokumento (paso ar jį atitinkančio dokumento) kopiją;
• patvirtintą paslaugų teikimo ar darbų atlikimo sutarties kopiją (su priimančiąja įmone);
• patvirtintą užsieniečio darbo sutarties siunčiančiojoje įmonėje kopiją;
• užsienio valstybės kompetentingos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad ne mažiau kaip pastaruosius 3 mėnesius užsienietis buvo įdarbintas siunčiančiojoje įmonėje ir apdraustas socialiniu draudimu toje užsienio valstybėje;
• mokėjimą už valstybės rinkliavą patvirtinantį dokumentą.

Platesnė informacija – Užimtumo tarnybos svetainėje.

Sprendimo dėl atitikties darbo rinkos poreikiams išdavimas

Jeigu norima   įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ar laikinojo darbo sutartį, tai toks užsienietis turi atitikti nustatytas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi.

Darbdavys ar laikinojo įdarbinimo įmonė, esant užsieniečio darbo poreikiui Lietuvos Respublikos darbo rinkoje, ketinantys įdarbinti užsienietį dirbti pagal darbo sutartį, Užimtumo tarnyboje turi registruoti laisvą darbo vietą.

Toks kreipimasis teikiamas, jei:

• Nėra registruoto darbo ieškančio Lietuvos Respublikos ar ES piliečio, ar nuolat gyvenančio užsieniečio, ar kitos prioritetinės kategorijos kandidato;
• Darbo vieta neužimta ne mažiau kaip 5 darbo dienas nuo jos registracijos dienos;
• Užsieniečio darbo užmokestis atitinka UTPĮ 62 straipsnio 5 dalies sąlygas.

Platesnė informacija ir reikalingų dokumentų sąrašas, priklausomai nuo situacijos, pateikiami Užimtumo tarnybos svetainėje.

Atvejai, kai nereikia leidimo dirbti ar atitikties darbo rinkai vertinimo

Darbdaviams, norintiems įdarbinti užsieniečius Lietuvos Respublikoje dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, visais atvejais nebereikia kreiptis į Užimtumo tarnybą dėl sprendimo dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams priėmimo. Tokie asmenys gali siekti Mėlynosios kortelės išdavimo. Plačiau – Migracijos departamento svetainėje.

Kiti atvejai, kai nereikia leidimo dirbti, įtvirtinti UTPĮ 58 str.:

• Išduotas leidimas laikinai gyventi atkuriančiam Lietuvos pilietybę asmeniui, ar lietuvių kilmės asmeniui, ar šeimos susijungimo atveju, ar kai ketinama mokytis, ar globos nustatymo atveju, ar asmeniui suteikta apsauga;
• Išduotas leidimas nuolat gyventi;
• atvyksta į Lietuvos Respubliką pagal tarptautinėse sutartyse numatytas jaunimo mainų programas;
• studijuoja Lietuvos Respublikoje pagal studijų programą;
• įvairūs kiti atvejai.

Daugiau informacijos – Užimtumo tarnybos svetainėje.

Paprastai nereikia atlikti poreikio darbo rinkai vertinimo ir tais atvejais, kai asmens profesija yra priskirta prie trūkstamų (apie tai plačiau – Migracijos departamento svetainėje).

Pranešimas apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius

Darbdavys turi pateikti pranešimą apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius, kai tokį įdarbina pats ar kai toks atsiunčiamas (komandiruojamas) dirbti į Lietuvą. Apie pranešimo teikimo tvarką, taip pat atvejus, kai jo nereikia, ir detalesnę informaciją rašoma SoDra svetainėje.

Asmens migracinis statusas Lietuvoje ir ES

Atvykimo į Lietuvą būdai ir galimybė gyventi bei keliauti labiausiai priklauso nuo trukmės, kiek užsienietis planuoja pasilikti. Trumpai tariant, jeigu užsienietis ketina pasilikti trumpiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, tai galima padaryti pagal bevizį režimą arba su Šengeno viza. Norint pasilikti ilgiau nei 90 dienų, reikia nacionalinės vizos arba leidimo gyventi. Taip pat yra galimybė prašyti prieglobsčio Lietuvoje.

Bevizis režimas

Reglamentas (ES) 2018/1806 nustato sąrašus šalių, iš kurių atvykstant reikalaujamos vizos, ir iš kurių atvykstant vizų nereikia. Asmuo pagal bevizį režimą gali atvykti ne ilgiau nei 90 dienų per 180 laikotarpį. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sistemoje, suvedus šalies pavadinimą, galima pasitikrinti, kokie reikalavimai taikomi atvykstant iš konkrečios šalies.

Šengeno viza

Šengeno erdvė apima 29 valstybes, todėl turint vieną vizą galima keliauti jose. Šengeno vizos būna dviejų tipų:

• oro uosto tranzitinė viza - viza, galiojanti vykstant tranzitu per vieno ar kelių Šengeno valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas;
• trumpalaikė viza – viza, skirta vykti tranzitu per Šengeno valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, neviršijančiam 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

Daugiau informacijos apie šių vizų išdavimą galima rasti Užsienio reikalų ministerijos svetainėje.

Nacionalinė viza

Asmenys, norintys atvykti į Lietuvą ilgesniam nei 90 dienų laikotarpiui, gali prašyti nacionalinės vizos. Ji išduodama įvairiais pagrindais – jeigu lankomi šeimos nariai, arba norintiems dirbti, siekiantiems mokslo, taip pat siekiantiems užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, kitais atvejais. Kiekvienu atveju detali informacija apie nacionalines vizas pateikiama Migracijos departamento svetainėje.

Leidimai gyventi Lietuvoje

Leidimai gyventi būna dviejų rūšių: laikinai gyventi ir nuolat gyventi. Leidimas nuolat gyventi paprastai išduodamas pragyvenus Lietuvoje ne trumpiau nei 5 metus. Leidimai laikinai gyventi taip pat išduodami įvairiais pagrindais – dėl mokslo, šeimos poreikių, darbo, teisėtos veiklos ir kt. Išdavimo sąlygos ir tvarka detalizuojami Migracijos departamento svetainėje.

Jeigu užsienietis atvyksta į Lietuvą dėl darbo, reikia turėti omenyje, kad prieš užsieniečiui kreipiantis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbdavys turės prisijungti prie MIGRIS, užpildyti ir elektroniniu būdu pateikti tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai ar leidimui laikinai gyventi išduoti.

Prieglobsčio suteikimas

Prieglobstis Lietuvoje suteikiamas, kai asmuo gauna pabėgėlio statusą arba kai asmeniui taikoma papildoma apsauga. Pabėgėlis − tai užsienietis, kuris dėl pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei (pvz., dėl lytinės orientacijos, lytinės tapatybės) ar dėl politinių įsitikinimų negali ar bijo grįžti į savo ankstesnę valstybę.

Papildoma apsauga Lietuvoje suteikiama užsieniečiui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į kitą valstybę dėl pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, išduodamas leidimas nuolat gyventi, užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga, − leidimas laikinai gyventi (jis gali būti pakeistas po 2 metų, jeigu išliko pagrindai, dėl kurių buvo suteikta papildoma apsauga). Daugiau informacijos – Migracijos departamento svetainėje.

Svarbiausi Lietuvos teisės aktai darbo srityje

Kaip ir visoje Lietuvos teisinėje sistemoje, svarbiausias darbo srities dokumentas yra Konstitucija, kuriai kiti įstatymai neturi prieštarauti. Įstatymai nustato svarbiausius darbo srities reikalavimus, darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas, o tuo tarpu visi kiti teisės aktai tik įgyvendina įstatymus ir negali jiems prieštarauti.

Svarbiausi darbo įstatymai

Kad svarbiausios darbo teisės taisyklės būtų patogiai surašytos į vieną dokumentą ir nebūtų išmėtytos po skirtingus įstatymus, tuo tikslu yra parengtas ypatingas įstatymas – Darbo kodeksas. Žodis „kodeksas“ reiškia susistemintą didelį tam tikros srities taisyklių rinkinį. Būtent Darbo kodekse yra išdėstyta, kokie yra svarbiausi darbo teisės principai, kaip sudaromos darbo sutartys, kaip jos nutraukiamos, kaip turi būti vykdomas darbas, kaip sprendžiami darbdavio ir darbuotojo ginčai ir daugelis kitų svarbiausių klausimų. Gerai išmanyti darbo kodeksą yra labai svarbu bet kuriam darbdaviui ir darbuotojui.

Kai kurie siauresni klausimai gali būti išdėstomi specialiuose įstatymuose, pavyzdžiui, jeigu asmens darbas yra mokslinio pobūdžio (tyrėja(s), dėstytoja(s) ir pan.), išimtis iš Darbo kodekso gali nustatyti Mokslo ir studijų įstatymas. Arba, pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas taip pat skirtas tik šiems specialiems klausimams.

Asmuo gali norėti dirbti nebūtinai pagal darbo sutartį, bet ir kitose pareigose, pvz., valstybės tarnyboje. Tačiau pagal Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 1 d. 1 p. valstybės tarnautojui būtina turėti Lietuvos pilietybę, todėl užsieniečiams ši galimybė neprieinama.

Vyriausybės nutarimai ir kiti įstatymus įgyvendinantys aktai

Bet kokie kiti teisės aktai, kurie nėra priimti parlamento kaip įstatymai, negali prieštarauti įstatymams. Jeigu atsiranda neatitikimas, turi būti vadovaujamasi įstatymo nuostata. Tokių įstatymus įgyvendinančių aktų yra labai gausu, jų visų vardinti nėra prasmės. Galima kaip pavyzdį paminėti Vyriausybės nutarimu patvirtintus Profesinių ligų sąrašą ir registro nuostatus, arba Nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi maitinančių darbuotojų darbo sąlygų aprašą, arba dviejų ministrų (socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro) patvirtintus Darbuotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatus. Neįmanoma aprašyti kiekvienos gyvenimo situacijos, tačiau priklausomai nuo konkretaus atvejo, galima susipažinti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamu sąrašu, kokių yra priimta darbo srities teisės aktų, kas leis suprasti, kas tinka Jūsų atveju.

Lietuvos institucijos darbo srityje

Institucijų kiekis gali pasirodyti bauginantis netgi vietiniam žmogui, o užsieniečiui, tik pradedančiam gilintis į sistemą, gali būti dar sunkiau. Svarbu suprasti, kad nereikia tapti žinovu ar specialistu, tačiau esminių principų išmanymas padės efektyviai spręsti bet kokią problemą. Užtenka žinoti, kad konsultuotis (ir telefonu, ir raštu) galima su bet kokia institucija, ir net jeigu iš karto kreipsitės ne tuo adresu, konsultacijos metu specialistas(-ė) Jus nukreips ten, kur reikia.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pagrindinė institucija (po Vyriausybės) darbo ir socialinių klausimų srityje, formuojanti šios srities politiką. Jai pavaldžios arba atskaitingos visos kitos šios srities institucijos. Šios ministerijos vadovas(-ė) – ministras(-ė) kartais priima svarbius teisės aktus, pavyzdžiui, kartu su sveikatos apsaugos ministru tvirtina įvairius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Į šią instituciją galima kreiptis ne tik su klausimais, bet galbūt ir pasiūlymais dėl politikos ar teisės tobulinimo, jeigu paaiškėja, kad egzistuoja kokia nors rimta spraga arba ydinga praktika.

SoDra

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (sutrumpintai – SoDra) yra pagrindinė įstaiga, kuri organizuoja visų gyventojų socialinę apsaugą, taip pat administruoja šios srities finansus. Ši institucija taip pat turi elektroninę sistemą, kurioje darbuotojas gali pasitikrinti savo darbo statusą, draustumo laikotarpį, įdarbinimo istoriją. Ši institucija moka išmokas į senatvės pensiją išėjusiems asmenims. O asmuo, kuriam prireikia medicininės pagalbos, gauti ją nemokamai valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose gali tik tuo atveju, jeigu galioja jo SoDra draudimas. Tai viena pagrindinių įstaigų, su kuria reikia konsultuotis visais socialinio draudimo klausimais.

Darbo inspekcija

Valstybinė darbo inspekcija atlieka priežiūrą, kaip darbdaviai laikosi darbo teisės reikalavimų, ar nepažeidžiamos darbuotojų teisės, atlieka nelegalaus darbo kontrolę. Su šia įstaiga galima konsultuotis, jeigu darbuotoja(s) mano, kad darbdavys pažeidžia jo(s) teises, taip pat pateikti skundą dėl pažeidimų, nes įstaiga turi teisę taikyti sankcijas. Svarbu ir patiems darbdaviams nuolat konsultuotis su šia įstaiga, kad būtų išvengta darbo teisės reikalavimų pažeidimų.

Užimtumo tarnyba

Užimtumo tarnyba svarbi ne tik ieškantiems darbo, bet ir užsieniečiams, kurie jau rado darbo vietą, tačiau jiems reikalingas leidimas dirbti Lietuvoje (ar sprendimas, kad jie atitinka Lietuvos darbo rinkos poreikius). Tokius sprendimus ir leidimus suteikia būtent ši institucija, todėl svarbu ir darbuotojams, ir darbdaviams konsultuotis su ja dėl užsieniečių įdarbinimo.

Darbo ginčų komisijos

Darbo ginčų komisija yra ta institucija, kuri sprendžia didžiąją dalį individualių ginčų tarp darbuotojų ir darbdavių, įskaitant ir atleidimo klausimus. Prieš kreipiantis į teismą paprastai privaloma pirmiausia ginčą išspręsti būtent šioje institucijoje.

Teismai

Jeigu ginčo tarp darbuotojo ir darbdavio nepavyksta išspręsti taikiai, arba darbo ginčų komisijos sprendimas netenkina, tuomet galima kreiptis į teismą. Tačiau teismo procesas gali būti ilgas, sudėtingas ir brangus, todėl visais atvejais verta susirasti advokatą.

Lygybės ir nediskriminavimo klausimais užsiimanti institucija

Darbo teisėje nediskriminavimo principas ypač svarbus, tačiau neretai galima susidurti su atvejais, kai asmuo nepriimamas į darbą arba atleidžiamas dėl įvairių diskriminacinių pagrindų, arba darbuotojui sudaromos nepalankios darbo sąlygos, priekabiaujama, arba kitiems teikiamos privilegijos dėl diskriminacinių pagrindų. Tokiu atveju gali konsultuotis ar netgi pateikti skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, kuri patars arba netgi pradės tyrimą, vertindama galimus pažeidimus.

Kitos institucijos, kurios gali būti svarbios darbuotojui ir darbdaviui

Neįmanoma aprašyti visų gyvenimo atveju, todėl svarbu aktyviai domėtis savo teisėmis ir kreiptis į kuo daugiau institucijų. Pvz., jeigu darbo vietoje neteisėtai renkama asmeninė informacija apie darbuotojo privatų gyvenimą, galbūt reikės kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Svarbu nesijaudinti dėl nežinojimo – netgi jei kreipsitės ne į tą instituciją, jos patars, kur kreiptis toliau. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 13 p. įtvirtintas „vieno langelio“ principas, kuris reiškia, kad institucija privalo nukreipti asmenį į kitą tinkamą instituciją, jeigu kreiptasi ne pagal kompetenciją (įstatymo 11 str. 4 d.)

Įdarbinimo pradžia

Įsidarbinti vietiniam nuolatiniam gyventojui ar piliečiui yra paprasčiau, kadangi nereikalingi papildomi leidimai. Užsieniečiai, kaip minėta anksčiau, pirmiausia turi gauti leidimą dirbti, arba sprendimą, kad jie atitinka darbo rinkos poreikius (išskyrus atvejus, kai jiems tokių leidimų nereikia). Taip pat užsieniečiai turi papildomai užsitikrinti ne tik leidimą dirbti, bet ir teisėtą atvykimą į Lietuvą.

Formalumai iki įdarbinimo

Kaip minėta, prieš įdarbindamas užsienietį, darbdavys turi pateikti SoDra pranešimą apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius (LDU). Taip pat, nepriklausomai nuo to, ar dirbs užsienietis, ar vietinis asmuo, būtina prieš darbo pradžią pateikti SoDra pranešimą apie asmens socialinio draudimo pradžią (1-SD).

Darbo sutartys ir jų rūšys

Darbo santykiai prasideda nuo darbo sutarties sudarymo. Ji visais atvejais privalo būti rašytinė. Joje nurodomos būtinosios sąlygos (darbo funkcija, apmokėjimo sąlygos, darbovietė) ir papildomos sąlygos pagal poreikį.

Darbo kodekso 41 str. reikalaujama, kad ir iki sudarant darbo sutartį, privaloma laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų. Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, kuri nėra susijusi su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar kitomis aplinkybėmis, su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu.

Darbo sutarčių rūšys išvardintos Darbo kodekso 66 str.: 1) neterminuota darbo sutartis; 2) terminuota darbo sutartis; 3) laikinojo darbo sutartis; 4) pameistrystės darbo sutartis; 5) projektinio darbo sutartis; 6) darbo vietos dalijimosi darbo sutartis; 7) darbo keliems darbdaviams sutartis; 8) sezoninio darbo sutartis. Tolesni kodekso straipsniai apibūdina kiekvienos iš jų ypatybes.

Paprastai darbuotojo interesus labiausiai atitinka neterminuotos darbo sutartys, nes tai suteikia stabilumo ir tikrumo dėl savo ateities ir ekonominės padėties. Kita vertus, darbo rinkos ir verslo lankstumui užtikrinti gali būti sudaromos terminuotos ir kitokios sutartys, kurios paprastai labiau atitinka darbdavio interesus, nes leidžia patenkinti laikinus darbo jėgos poreikius.

Kas laikoma nelegaliu darbu ir atsakomybė už jį

Užimtumo įstatymo 56 str. numatyta, kad nelegaliu darbu laikomi atvejai, kai atliekama darbo funkcija už atlyginimą, tačiau neturint rašytinės darbo sutarties ir nepranešant apie tai SoDra įstaigai. Taip pat tokie atvejai, kai dirba trečiosios šalies piliečiai, neturintys teisės būti Lietuvoje arba dirbti Lietuvoje.

Akivaizdu, kad „neoficialiai“ dirbantys darbuotojai, ypač užsieniečiai, tampa ypač pažeidžiami, gali būti apgauti, linkti be atlygio, be socialinės apsaugos, sulaukti įvairių sankcijų ir neigiamų pasekmių. Todėl darbuotojai niekad neturėtų sutikti dirbti be darbo sutarties ir neįsitikinę, kad apie darbą informuotos institucijos. Darbdaviui už nelegalų darbą skiriamos baudos.

Užsienietis(-ė) visais atvejais turėtų savo įdarbinimo klausimus (ir darbo vietos keitimo klausimus) derinti su Migracijos departamentu, kadangi priešingu atveju už UTPĮ pažeidimus gali būti netgi panaikinamas leidimas gyventi, asmuo gali būti išsiunčiamas iš šalies.

Darbo atlikimas

Kai darbo sutartis sudaryta, prasideda jos vykdymas (atliekamas darbas). Nors privaloma paklusti darbdaviui, tačiau šiuolaikinis darbas nėra vergovė, todėl turi būti užtikrinamos tinkamos, orios darbo sąlygos, laikomasi reikalavimų (svarbiausi apžvelgiami toliau).

Atlyginimas ir kas jį sudaro

Lietuvos Konstitucijos 48 str. įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Svarbu pažymėti, kad pagal Darbo kodekso 139 str. atlyginimą sudaro ne tik bazinis dydis, bet ir papildoma užmokesčio dalis, priedai, priemokos, premijos ir kt. Dar griežčiau šį klausimą apibrėžia Direktyva (ES) 2023/970 dėl darbo užmokesčio skaidrumo ir vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už vienodos vertės darbą. Direktyvos preambulės 21 p. pabrėžiama, kad nustatant darbo užmokestį, atlyginimą ar bet kokį kitą atlygį pinigais arba natūra, kurį darbuotojai tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą, turėtų būti laikomasi vienodo darbo užmokesčio principo. Sąvoka „darbo užmokestis“ turėtų apimti ne tik atlyginimą, bet ir papildomus arba kintamuosius darbo užmokesčio komponentus.

Taigi labai svarbu nustatyti visą apimtį naudų, kurias gauna darbuotojai, kadangi taip galima palyginti, ar nėra diskriminacijos lyties ar kitu pagrindu.

Minimalus atlyginimas

Lietuvoje negalima mokėti atlyginimo, mažesnio už minimalųjį. Nuo 2025 m., kaip praneša Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jis sudarys 1038 eurus.

Kiti esminiai socialiniai ir ekonominiai rodikliai

Kitus svarbiausius socialinius rodiklius galima rasti SoDra svetainėje. SoDra skaičiuoklės taip pat padeda lengvai įvertinti aktualius socialinius ir ekonominius dydžius, lemiančius konkretaus asmens esamą ar prognozuojamą padėtį.

Darbo ir poilsio laiko reikalavimai, atostogos

Konstitucijos 49 str. įtvirtinta, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Šias nuostatas detalizuoja Darbo kodekso VIII skyrius (nuo 111 straipsnio).

Kaip informuoja Valstybinė darbo inspekcija, darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos. Darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip 12 valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį.

Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo 52 valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko.

Darbo kodekso 125 str. numatyta, kad atostogos gali būti: 1) kasmetinės; 2) tikslinės; 3) pailgintos, papildomos. Kasmetinių atostogų laiku darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (atostoginiai). Kasmetinės minimaliosios atostogos – ne mažiau kaip 20 darbo dienų (jeigu dirbama 5 darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip 24 darbo dienų (jeigu dirbama 6 darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Kilus abejonių dėl atostogų tvarkos, galima konsultuotis su Valstybine darbo inspekcija.

Asmuo gali dirbti ir keliose darbovietėse, svarbu, kad sumoje būtų laikomasi darbo ir poilsio laiko minimalių ir maksimalių reikalavimų.

Darbo vietos keitimas ir Migracijos departamento reikšmė šiame procese

Jeigu užsienietis(-ė) ketina nutraukti darbą dėl tam tikrų priežasčių, reikia turėti omenyje, kad dėl to gali išnykti ir pagrindas asmeniui gyventi Lietuvoje. O jeigu norima pakeisti darbą, taip pat būtina iš anksto teikti prašymą Migracijos departamentui – apie sąlygas ir tvarką plačiau rašoma čia. Pradėti dirbti pas naują darbdavį ar pakeisti darbo funkciją pas tą patį darbdavį galima tik Migracijos departamentui priėmus sprendimą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Neinformavus Migracijos departamento iš anksto apie prarastą ar pakeistą darbą, rizikuojama prarasti leidimą gyventi (ar kitą išduotą migracinį dokumentą) ir būti išsiųstam iš šalies, jeigu asmeniui leista atvykti būtent darbo pagrindu.

Moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimas

Konstitucijos 29 str. draudžia diskriminaciją ne tik lyties, bet ir kitais pagrindais. ES pagrindinių teisių chartijos 23 str. įtvirtinta, kad visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė, įskaitant priėmimą į darbą, darbo atlikimą ir atlyginimą. Analogiškai ir Lietuvos darbo kodekso 26 str. įtvirtintas lyčių lygybės principas. Be to, moterims nustatyti ir papildomi apsaugos mechanizmai, pvz., ribojimai atleidžiant nėščias moteris ar auginančias vaiką (DK 61 str.), tikslinės nėštumo ir gimdymo atostogos (DK 132 str.) ir kt. Esant lygių galimybių pažeidimui, priekabiavimui ar diskriminavimui dėl lyties, galima kreiptis tiek į darbo ginčų institucijas, tiek į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.

Darbo ir šeimos derinimas

Darbo kodekso 28 str. įtvirtinta, kad darbdavys privalo imtis priemonių padėti darbuotojui vykdyti jo šeiminius įsipareigojimus. Įvairios priemonės ir reikalavimai, kaip derinti šeimą ir darbą, tiek darbuotojui, tiek darbdaviui, yra apžvelgti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje.

LGBT+ asmenų apsauga

Dažnai kyla neaiškumas, ar į įvairių Lietuvos, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių dokumentų apimtį patenka apsauga nuo diskriminacijos pagal lytinės orientacijos, lytinės tapatybės pagrindus, arba pagal kitokį spektrą pagrindų, būdingą LGBT+ asmenims. Vis dėlto iš Lietuvos Konstitucijos 29 str. matyti, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Galima laikyti, kad galioja bendrasis nediskriminavimo principas, ir dėl to verta kovoti už LGBT+ asmenų teises netgi tada, kai konkretus įstatymas galbūt jų aiškiai nemini.

Darbo kodekso 2 str. įtvirtinta, kad negalima diskriminuoti ne tik dėl lytinės orientacijos, bet ir dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Atitinkamai ir DK 26 str. pažymėta, kad darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Nediskriminavimas privalo būti užtikrinamas tiek priimant į darbą, tiek darbo metu, tiek atleidžiant iš darbo. Esant pažeidimams ar abejonėms, rekomenduotina kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, Valstybinę darbo inspekciją ar darbo ginčų komisiją.

Asmenų su negalia ir specialiaisiais poreikiais apsauga

Darbo kodekso 26 str. įtvirtintas draudimas diskriminuoti, be kita ko, ir dėl negalios. Be to, darbdavys privalo imtis tinkamų priemonių, kad asmenims su negalia būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamų darbo sąlygų sudarymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.

Be to, Direktyvoje 2000/78/EB dėl vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje nustatyta (5 str.), kad konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Visgi, kaip minėta, ES teisė pirmiausia skirta ES piliečių apsaugai, todėl užsieniečiams gali būti sudėtinga ar neįmanoma pasinaudoti direktyvos apsauga. Tačiau tokiu atveju vis tiek reikalinga remtis nacionaliniais įstatymais, kurie taip pat įtvirtina nediskriminavimo principą.

Rekomenduotina susipažinti ir su Negalios reforma Lietuvoje, kuri apžvelgta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje.

Kiti diskriminacijos pagrindai

Gali būti situacijų, kai darbuotoja(s) diskriminuojama(s) dėl kitų pagrindų – amžiaus, rasės, religijos ir t.t. Išsamaus jų sąrašo nėra. Todėl kiekvienu atveju verta kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, darbo inspekciją ar darbo ginčų komisiją.

Darbo sutarties sąlygų keitimas

Darbo kodekso 45 str. įtvirtinta, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Darbuotojui turi būti nustatytas ne trumpesnis negu penkios darbo dienos terminas atsakyti į pasiūlymą. Per šį terminą rekomenduotina pasikonsultuoti su institucijomis arba teisininkais.

Darbuotoja(s) taip pat savo iniciatyva turi teisę prašyti darbo sutarties sąlygų pakeitimo (DK 46 str.).

Darbuotojų saugos ir sveikatos pagrindiniai reikalavimai

Konstitucijos 48 str. įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Darbo kodekso XI skyriuje (nuo 158 str.) detalizuojami darbo saugos ir sveikatos reikalavimai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje išsamiai apžvelgti teisės aktai darbo saugos ir sveikatos srityje. Esant reikalavimų pažeidimams ar manant, kad darbo sąlygos yra netinkamos, galima kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.

Žalos, atsiradusios darbe, atlyginimas

Darbo kodekso 151 str. įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (153 str.) Jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos (DK 155 str.)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Valstybinė darbo inspekcija gauna informacijos, kad nesąžiningi darbdaviai kartais neteisėtai renka iš įdarbinamų trečiųjų šalių piliečių lėšas siekiant ateityje padengti galimai darbdaviui padarytus nuostolius, naudodamiesi tuo, kad jie nežino Lietuvos įstatymų, nemoka valstybinės kalbos ir nedrįsta kreiptis į institucijas.
Rekomenduotina iškilus klausimams dėl darbo teisinių santykių, konsultacijos kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.

Trumpai apie kolektyvinius darbo santykius

Kai darbuotojas sudaro darbo sutartį su darbdaviu, juos sieja tik individualūs darbo santykiai. Tačiau galimi ir kolektyviniai santykiai (Darbo kodekso III dalis), kai darbuotojų atstovai, profesinės sąjungos ir kiti subjektai atstovauja darbuotojų kolektyvams ir derasi su darbdaviais dėl geresnių sąlygų. Tokie kolektyviniai susitarimai, svarbūs visam kolektyvui, būna užfiksuojami kolektyvinėse sutartyse.

Profesinės sąjungos ir jų reikšmė

Istoriškai svarbiausias organas, ginantis darbuotojų teises, yra profesinė sąjunga. Profesinės sąjungos gali steigtis laisvai, bet kokiu pagrindu, bet kokioje darbovietėje. Jų veikla aprašyta Profesinių sąjungų įstatyme. Plačiau apie kai kurias profesines sąjungas galima paskaityti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje.

Kiti darbuotojų atstovaujamieji organai

Darbo kodeksas numato (165 str.), kad darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Darbuotojų atstovai veikia laisvai ir nepriklausomai nuo kitų socialinės partnerystės šalių. Darbdaviui ar kitoms socialinės partnerystės šalims draudžiama daryti įtaką darbuotojų atstovų sprendimams ar kitaip kištis į darbuotojų atstovų veiklą. Jiems taikomos ir kitokios garantijos. Plačiau apie darbuotojų atstovavimą – Valstybinės darbo inspekcijos svetainėje.

Kolektyvinių sutarčių pagrindai

Darbo kodekso 190 str. numatyta, kad kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomi įvairūs susitarimai su darbdaviu, kurie naudingi ne atskiriems darbuotojams, o visam jų kolektyvui. Plačiau apie tai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje.

Darbo sutarties nutraukimas ir pasibaigimas

Darbo kodekso 53 str. numatyta, kad darbo sutartis pasibaigia: 1) nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu; 2) nutraukus darbo sutartį vienos iš šalių iniciatyva; 3) nutraukus darbo sutartį darbdavio valia; 4) nutraukus darbo sutartį nesant šalių valios; 5) mirus darbo sutarties šaliai – fiziniam asmeniui; 6) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, kai neįmanoma nustatyti darbdavio – fizinio asmens ar darbdavio atstovų buvimo vietos; 7) kitais šiame įstatymuose nustatytais pagrindais.

Pagrindiniai atvejai, kai nutraukiama darbo sutartis

Dažniausiai darbo sutartis nutrūksta dėl to, kad darbuotojas pats nori išeiti arba yra atleidžiamas darbdavio valia. Dėl atleidimo kyla daugiausia darbo ginčų. Paprastai geriausias būdas nutraukti darbo santykius yra šalių susitarimas (DK 54 str.), kadangi tokiu atveju šalys gali geranoriškai ir draugiškai susitarti dėl atleidimo sąlygų, mokamų kompensacijų ir kt.

Visgi neretai būna taip, kad darbuotojas atleidžiamas neatsižvelgiant į tai, ko nori darbuotojas. O kartais – ir dėl darbuotojo kaltės. Svarbu pažymėti, kad tais atvejais, kai darbuotojas atleidžiamas be kaltės (DK 57 str.), taikoma ne tik speciali atleidimo tvarka (išankstinis įspėjimas, kitų laisvų darbo vietų siūlymas ir kt.), bet ir mokama išeitinė išmoka (ją moka darbdavys), be to, darbuotojui dar priklauso ilgalaikio darbo išmoka (moka SoDra).

Bet kuriuo atveju, darbo santykių nutraukimas yra ypač svarbus, sudėtingas ir neretai kupinas streso procesas, todėl dėl jo būtina visuomet pasikonsultuoti su teisininkais ar darbo inspekcija. Pažymėtina, kad darbdavys neturi teisės spausti darbuotojo išeiti „savo noru“, kaip pažymi Valstybinė darbo inspekcija savo svetainėje. Už neteisėtą atleidimą darbuotojui priklauso kompensacijos, gali būti grąžinama į darbą.

Atsiskaitymas su darbuotoju

Darbo kodekso 146 str. numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos. Už pavėluotą atsiskaitymą darbdavys turi mokėti delspinigius.

Garantinis fondas ir kada darbuotojas gali gauti jo išmokas

Būna atveju, kai darbdavys tampa nemokus, bankrutuoja ir neturi kaip atsiskaityti su darbuotojais. Tokiais atvejais gali padėti valstybės garantinis fondas. Garantinis fondas yra valstybės išteklių fondas, skirtas užtikrinti garantijas darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam. Išmokų mokėjimo atvejai ir tvarka numatyti Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme. Papildoma informacija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainėje.

Svarbiausi mokestiniai ir socialinės apsaugos klausimai

Darbo užmokestis apmokestinamas pajamų mokesčių, kurį renka ir administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (plačiau – VMI svetainėje). Atitinkamai SoDra tvarko socialinės apsaugos klausimus bei surenka ir administruoja privalomojo sveikatos draudimo, valstybinio socialinio draudimo ir kitas įmokas (plačiau – SoDra svetainėje). Norint sužinoti, kokia yra darbo vietos mokestinė našta, t.y. kiek darbuotojas uždirba nominaliai („ant popieriaus“) ir realiai („į rankas“), galima pasinaudoti SoDra skaičiuokle. Dėl visų mokestinių neaiškumų galima nemokamai konsultuotis su nurodytomis institucijomis.

Ginčų sprendimas ir pagalba

Gyvenime problemos ir ginčai neišvengiami. Darbo kodekse numatyta (216 str.), kad individualius darbo ginčus (t.y. tarp darbuotojo ir darbdavio) nagrinėja darbo ginčų komisijos ir teismai. Į darbo ginčų komisiją nušalinimo nuo darbo, atleidimo, kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais kreipiamasi per mėnesį, kitais atvejais – per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą (DK 220 str.)  Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (DK 217 str.)

Nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu galima kreiptis į teismą. Tačiau kreipimasis į teismą susijęs su didele rizika, kadangi pralaimėjus bylą ar esant nepalankiam (iš dalies nepalankiam) rezultatui, gali tekti atlyginti teismo proceso išlaidas, įskaitant kitos pusės advokato išlaidas. Todėl visais atvejais prieš pradedant darbo ginčą rekomenduotina pasikonsultuoti su teisininkais ar institucijomis.

Konsultacijos su institucijomis

Valstybės institucijos teikia nemokamas konsultacijas savo kompetencijos srityje. Todėl svarbu į jas kreiptis kuo dažniau, iškilus neaiškumams – tai gali padėti išvengti būsimų problemų ir ginčų. Dažniausiai darbo srityje gali būti aktualios Valstybinė darbo inspekcija, SoDra, Užimtumo tarnyba, užsieniečiams – dar ir Migracijos departamentas.

Kur surasti teisinį patarimą

Ypač užsieniečiams gali būti sunku priimti tinkamą sprendimą, nežinant Lietuvos teisės. Bet ir vietinis žmogus nėra teisės specialistas. Todėl pirmiausia gerų patarimų gali duoti valstybės institucijos, į kurias visada verta kreiptis.

Advokatai, teisininkai ir jų veikla

Kitas svarbus pagalbos šaltinis yra advokatai ir advokatų padėjėjai – jie vieninteliai yra griežtai prižiūrimi Lietuvos advokatūros (advokato veikla galima verstis tik pagal nustatytus reikalavimus gavus oficialų pripažinimą ir pažymėjimą), jų veikla yra privalomai draudžiama civilinės atsakomybės draudimu. Paprastai tik advokatai ir jų padėjėjai gali atstovauti teismuose. Kiti teisininkai (neturintys advokato statuso) gali turėti reikalingų teisinių žinių, bet jų veikla nėra reglamentuojama ir prižiūrima atsakingų institucijų, jų atsakomybė nėra privalomai draudžiama, todėl advokatas yra patikimesnis pasirinkimas. Advokatų sąrašą galima rasti oficialioje Lietuvos advokatūros svetainėje. Tiesa, advokatų paslaugos paprastai gali brangiai kainuoti, nors kai kuriais atvejais advokatai gali sutikti suteikti nemokamą teisinę pagalbą ar konsultaciją.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba

Kai asmuo neturi pakankamai pinigų pasisamdyti advokatą, galima pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba. Ši pagalba skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė pagalba yra tiesiog trumpa konsultacija, ji yra garantuojama visiems nemokamai. Plačiau apie ją – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos svetainėje. Pavyzdžiui, Vilniuje užsisakyti pirminę teisinę pagalbą galima per Vilniaus miesto savivaldybę – žr. jos svetainę. Atitinkamai ir kitų miestų bei rajonų savivaldybės organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą jų vietovėje. Dėl pirminės teisinės pagalbos reikia susisiekti su savo vietovės savivaldybe.

Antrinė teisinė pagalba yra tokia, kai tik konsultacijos neužtenka ir reikalingos papildomos advokato paslaugos – dokumentų rengimas, atstovavimas teisme ir pan. Jeigu žmogaus pajamos ir kitos aplinkybės atitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sąlygas, tokiam asmeniui antrinė teisinė pagalba apmokama valstybės lėšomis (visiškai arba iš dalies). Apie tai plačiau – tarnybos svetainėje.

Kiti pagalbos šaltiniai

Užsieniečiai nemokamos teisinės pagalbos gali gauti ir įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, pvz., Vilniaus universiteto teisės klinikoje, Migracijos informacijos centre, Lietuvos Caritas, Lietuvos Raudonajame Kryžiuje ir kt. Verta susisiekti ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pagal aktualią sritį, pvz., asmenų su negalia organizacijomis, LGBT+ asmenų organizacijomis ir kt., kurios gali nukreipti tinkama linkme.